Naujametiniame baliuje, Kristijonas ir Titas nutarė įkurti medijos įmonę, kuri kurtų įdomų turinį. Sukirtom rankomis. Tada nei vienas neturėjom nė žalio supratimo ką tai reiškia.

Gimė pavadinimas Kakariekū.

Logo nusipiešėm per Snapchatą.

Ofisas tapo Mažvydo biblioteka.

O darbuotojai buvo mūsų draugai. 

Viską finansavom idėjomis, nes pinigų neturėjom. Nuo Hario Poterio skraidančio Vilniuje iki varškėtukų gaminimo lenktynių su močiutėmis. Ir dar filmavom pokalbius su žmonėmis. 

Sunku apibūdinti kas mes buvom, bet matyt buvom gerokai pametę porą varžtelių. Ikikol kažkuriuo metu, reikėjo pradėti ieškoti klientų, kurie mokėtų bent šimtą eurų per mėnesį. 

Taip žengėm pirmą žingsnį link reklamos agentūros.

Rudenį, išsinuomavom garažą Vilniaus centre. Keldavomes ryte apie 4:45 ir prieš kamščius išjudėję iš Pilaitės jau sedėdavom ofise prieš pamokas. Pusiau sapnuose, porą valandų pasidarbuodavom ir skubėdavom į mokyklą.

O mums, garažas tapo kaip antri namai. Vieta, kur kviesdavom svečius, šventėm gimtadienius, kurdavom idėjas, filmuodavom klipukus ir kartais saldžiai miegodavom. 

Iš pirmojo uždarbio pirkdavom įrangą, o kai pritrūkdavo, dar kartais vežiodavom Woltą. Savo tikslus klijuodavom ant sienų ir tempdavom šmutkes iš namų. Nes taip reikėjo.

Mums buvo šešiolika. Tuo metu nieko nesupratom apie reklamą, todėl pradėjom kviestis protingesnius žmones į pokalbius, kad gautumėm jų patirties.

Nežinojom kiek daug nežinojom, todėl klausinėjom jų visko. O su kiekvienu pašnekovu išmokdavom naujų patirčių (kartais taip gaudavom ir klientų). Pasisekė, nes pašnekovai noriai dalinosi.

Tapom vieni pirmųjų podkasterių Lietuvoje, kurie kviesdavo žmones kalbėtis apie reklamą. Su naujomis žiniomis, ir su nuostabiais bičuliais, pradėjome žaisti reklamos agentūrą. 

Ir kvietėm kitus draugus jungtis.

Garaže daugiau žaidėm, negu dirbom. 

Šokom į verdantį puodą su projektais ir mokėmės darbuose su klientais. Ko nežinodavom — pasigooglindavom, pasitardavom arba tiesiog bandydavom. Kažkaip. 

Daug kam, garažas buvo pirmieji kartai. Pirmi klientai, pirmi nusivylimai, pirma meilė, pirma komanda. Kartu, kūrėm savo garažinių respubliką. Iš kai kurių bendražygių, išaugo vieni geriausių savo srities specialistų Lietuvoje, kurie dabar toliau augina ir kitus. Dar vieni tapo kolegomis, kiti draugais

O dar kiti, daugiau nei draugais. 

Beveik visi dirbom iš idėjos.

Vieną gruodį su @susisiekimopaslaugos pagalba subūrėm kiečiausias grupes į autobusus ir davėm jiems pagroti kol žmonės keliavo savais reikalais.  Dar turėjom idėją pakrikštyt Vilniaus autobusus vardais. Surprisingly, jie vėl sutiko.

Beveik kasdien skaitydavom knygas ar žiūrėdavom kursus – ir tada bandydavom tai pritaikyti su realiais klientais. Apsiimdavom dirbt su restoranais, advokatais, kursų kūrėjais, dantų šepetukais, automobilių, virtualių turų žmonėmis, židiniais ir dar su tuom, kas tik norėdavo. Padarėm labai daug klaidų.

Užtat greitai augom. Ir dar išaugo šimtai bendraminčių, kurie slaptai stebėjo ir sekė. Kuriems, vieni pokalbiai, pasėjo sėklas. O kitiems, parodė, kad gali daug daugiau.

Prisižaidėm. Surimtėjom. 

Pradėjom dirbti tarptautiniems pinigams.

Ir iš purvino garažo perėjom į stiklinį ofisą.

Teko skaičiuoti, analizuoti, svarstyti. Kurti susitarimus, vertinti akcininkų sprendimus.

Kol galiausiai, sunkiai ištariamas brandas amerikiečiui, dingo.

Gal nedingo, bet transformavosi į dvi didesnes agentūras naujais vardais su aštuonženkliais užsienio klientais.

Skaičiukai pradėjo kilti. 

O Kakariekū paukštis, išskrido.

Norėjosi daryti viską kitaip. Dėjom daug meilės kursams, pokalbiams ir viskam per vidurį. Kakariekū niekada nebuvo mūsų pagrindinė veikla. Tai neturėjo būti mūsų esminis pajamų šaltinis. Su Kakariekū, mes turėjom atiduoti savo patirtis žmonėm, tam kad pasodintumėm daug gėlyčių Lietuvoje. Jeigu galėtumėm atiduoti kursus nemokamai, tą būtumėm padarę.

Tačiau pasaulis neveikia nemokamai. Kursai nemokamai nenusifilmuoja, nesusimontuoja ir kursų dėstytojai turi gauti kokybiškus atlygius už savo sukauptas žinias ir patirtis. Papildomai, turi mokėti distribucijai, kad žmonės kursus pamatytų, įsigytų ir galiausiai turi išlaikyti kursus platformose ir parūpinti klientų aptarnavimo kanalus. Visa tai, paprasčiausiai, kainuoja. 

Todėl viduje tapo sunku judėti. Savo kursus pardavinėjom pigiai, kad pasiektumėm daugiau žmonių. Kiekvienam kursui, prieš paleidimą, reikėjo nemažų investicijų ir pasiruošimo – filmavimo, montavimo, resursų surinkimo ir distribucijos. O maža auditorija, lėmė mažesnę komercinę grąžą, kurią galėtumėm investuoti atgal į produktų kūrybą. Investuotojams Lietuvos rinka nepatraukli, ir papildomai, tai turi tapti pilno etato darbas, kuriam resursų likdavo vis mažiau ir mažiau.

Galiausiai, išjudėjom savo kryptimis. Kiti projektai tapo patrauklesni, įdomesni, su daugiau ambicijų ir daugiau laisvės kurti. Dėstytojai išsikėlė į savo platformas, o Kakariekū paukštis šiek tiek pasilaikė, kad palaikytų savo esamus mokinius.

Iki savo kito nutūpimo. Kuriame jis gaus daugiau meilės, daugiau laiko ir didesnio finansinio bagažo ir pasiruošimo, kad jis galėtų samdyti žmones, jungti žmones ir inovuoti su edukaciniais produktais Lietuvoje. Tam dar turim pasiruošti ir pasižaisti.

Todėl kylam. Kurti, žaisti, ir galbūt, kažkada vėl sugrįžti. Jeigu mūsų mielasis paukštis ir vėl nusileis, naujam užgiedojimui. Laikas parodys ką jis nuspręs.

Kakariekū.